Senos statybos daugiabučių namų priežiūra ir galimi problemos sprendimo variantai

Technikos mokslų daktaro, mokslininko, Česlovo Ignatavičiaus įžvalgos apie senos statybos stambiaplokščių daugiabučių sienų būklę
Moksliniai tyrimai rodo, kad sovietmečiu statytų stambiaplokščių pastatų išorinių sienų gedimai daugiausiai susieti su išorės apdaila ir siūlėmis.
Stambiaplokščių gyvenamųjų pastatų sieninių plokščių apdaila buvo padaryta gamykloje kartu su plokštėmis. Stebėjimai rodo, kad stambiaplokščių pastatų pirminė fasadų apdaila yra supleišėjusi bei atsilupusi. Į tokias sienas skverbiasi atmosferinė drėgmė bei įvairūs teršalai, kenkiantys sienų išvaizdai, fizinei būklei bei šilumos izoliacijai. Natūriniai vandens įgerties tyrimai parodė, kad tokių stambiaplokščių pastatų išorinių sienų vandens įgertis svyruoja nuo 4,13 iki 30,21 cm³/min.
Vidutinė 10-ties bandymų įgertis turėtų būti iki 0,5 cm³/min, iš jų pavienių bandymų įgertis ≤ 2,0 cm³/min. Taigi, tokių namų išorinių sienų vandens įgertis yra daugiau nei 30 kartų didesnė už norminę.
Pasitaiko atvejų, kai nekvalifikuoti „specialistai“ įvairiomis priemonėmis taiso fasaduose esančius plyšius. Dėl to ant fasadų atsiranda „voratinkliai“.
Dar daugiau, atmosferinė drėgmė su teršalais išorinėse sienose ir kitose atitvarose užima oro vietą. Ten esantis vanduo šaldamas didina savo tūrį apie 9 proc. ir tas atitvaras ardo bei silpnina. Taip atsitinka esant ir trumpalaikiam šalčiui. Nebūtinos ilgos šaltos žiemos. Pažeistos išorinės atitvaros menkina pastatų bei jų aplinkos vertę. Atitvarose oro vietą užėmusio vandens šilumos laidumas (λ) yra 24 kartus, o ledo – net 100 kartų didesnis nei ten buvusio oro. Supleišėjusių ir įdrėkusių išorinių sienų šilumos laidumo koeficientas yra žymiai didesnis nei projektinis. Dėl to pro įdrėkusias ar apledijusias išorines atitvaras iš pastatų išeina daugiau šilumos, pastatuose susidaro didesni šilumos nuostoliai, sutrinka patalpų komfortas.
Stambiaplokščių namų išorinių sienų siūlės irgi yra blogos būklės. Nagrinėjamų stambiaplokščių pastatų siūlių teorinė eksploatacijos trukmė yra 8 metai. Labai dažnai jos yra supleišėjusios, suaižėjusios ,į jas prasiskverbia drėgmė ir įvairūs teršalai. Praktikoje aptinkama užaklintų siūlių, net po jų taisymo. Užaklintose siūlėse nevyksta patekusios drėgmės drenavimas bei vėdinimas. Ta drėgmė vėliau gali prasiskverbti net į patalpas. Drėgmė bei teršalai yra pavojingi ir metalinėms sieninių plokščių tarpusavio jungtims. Metalinės jungtys nuo drėgmės ir teršalų poveikio, gali sukoroduoti ir tokiu būdu gali susidaryti avarinė pastato konstrukcijų situacija. Stambiaplokščių pastatų siūlių užaklinti nereikia. Jos turi būti vėdinamos ir drenuojamos. Drenavimo ir vėdinimo angos daromos siūlių susikirtimo vietose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Pereiti prie turinio